Didelių baimų, ar prognozių kaip čia bus neturėjom, bet kol kas viskas labai gerai.
Jau nuo vasaros pradėjom kalbėti, kad mūsų Matas turės mažą sesytę, kuria reikės rūpintis ir paaugs jie galės kartu žaisti. Aišku, atsiranda visokių "tetų", kurios papildomai pradeda vaikui aiškint, kad turės sesę ir pan. Ir tuomet, ir dabar, manau, kad čia tėvų reikalas pristatyti vaikui, nes neapgalvotas klausimas vaikui gali padaryti daugiau žalos. Pavyzdžiui, ar nori sesės? O kas, jei nenori? Ir vis gi čia ne vaiko pasirinkimo klausimas, jį reikia supažindinti ir ruošti, ie daug daug pasakoti.
Pirmas susitikimas buvo nuostabus, jis taip švelniai ją glostė ir net norėjo iškart pasiimti namo. Artėjant gimdymui jau pasakojau, kad važiuosiu į ligoninę ir gydytojai padės man iš pilvelio išimti sesę ir kad tėtis kartu važiuos, o Matas pabus su močiute. Tuometinis jo rūpestis buvo, kad ir tėtis išvažiuos ir jis labai liūdės :) bet viskas praėjo sklandžiai išvažiavome į ligoninę vakare jį užmigdę, o rytą jis tik pasiklausė močiutės, kur mama ir tėtis.
Po gimimo sąmoningai jam skyrėm individualaus laiko tiek tėtis, tiek mama. Labai lengva pamatyti, kada jo trūksta, jis tiesiog lipte limpa ir esant pirmai galimybei to laiko skiriam, atidėję šalin visus užsiėmimus.
Dabar jau praėjus 3 mėn. jie labai gražiai bendrauja. Dažnai prašo palaikyti ant kelių, bučiuoja jai rankytes ir žandą, o ši savo ruoštu dabar jau plačiai nusišypso ir saldžiai guguoja :) Labai laukiu, kada paaugs ir galės kartu žaisti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą